Šiandien įvyko mitingas Nepriklausomybės aikštėje. Mitingas, kuris yra kalafiorų revoliucijos dalis. Skambėjo garsios kalbos iš serijos „Ar už tokią Lietuvą mes kovojome?“. Deja, bet toks mitingas yra fenomenalus reiškinys Lietuvos padangėje. Labai retai taip nutinka, kad piliečiai, be jokios paramos iš stambesnių organizacijų, susikooperuoja ir imasi veiksmų. Neabejoju, kad yra smerkiančių tiek mitingo organizatorius, tiek patį mitingą. Yra ir labai palaikančių. Ir abi šios nuomonės yra tinkamos. Svarbiausia, kad mitingas kelia klausimus ir reikalauja atsakymų.

Toks pakankamai spontaniškas mitingas yra tik refleksija to, kas vyksta po visuomenės oda. Šiuo metu Lietuvos visuomenė – verdantis katilas. Akivaizdi naratyva – dirbu sunkiai, bet nieko neturiu. Kodėl? Šis „kodėl?“ yra ne kas kita, o absurdo jausmas. Lietuviui Lietuvoje gyventi yra absurdiška. Absurdo jausmas savaime yra labai sunkiai priimtinas žmogui. Jis logiškai sunkiai suvokiamas. Absurdo apimta visuomenę kausto pyktis ir neapykanta. Neapykanta kitataučiams, lenkams, rusams, homoseksualams, žydams, alkoholikams, (įrašykite savo variantą). Tai yra absurdo keliamo pykčio prasiveržimas per neapykantą nepasiekiamiems subjektams. Dažniausiai nekenčiamų žmonių (pavyzdžiui, žydų ar homoseksualų) neapykantos jiems pilni žmonės nėra gyvenime nei sykio matę. Nekęsti tokių subjektų yra labai patogu. Kada kalba pasisuka apie ekonominius dalykus, toks subjektas yra „valdžia“, o jei žmogus mažiau gaudosi, tai išvis visa „valstybė“.

Grįžtant prie mitingo, tai yra ne kas kita, o šito viso neapykantos kunkuliavimo išdava. Mitingas – besiveržiantis garas iš visuomenės katilo. Ir tai visiškai nesusiję su kalafiorų kainomis šiais metais. Šitas katilas pastatytas ant ugnies nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kada vis dar sovietinio mentaliteto žmonėms buvo pasiūlytas kapitalizmas ir atsirado didžiulė atskirtis tarp turtingųjų ir ne. Mitingo esminė problema – kad jo pavidalu besiveržiantis garas nėra nukreiptas jokia konstruktyvia vaga. Jis šnypščia, bet darbo neatlieka. Ir neatliks. Pagrindinis taikinys – valdžia. Ir čia noriu pereiti prie mitingo organizatoriaus išsakytų minčių apie Lietuvos būklę. Jis pats paminėjo, kad neturi politologinio išsilavinimo. Ir tai, deja, matosi. Keletas mano užsirašytų teiginių:

•  Esminė korupcijos priežastis yra partinė sistema, nes partijas papirkti yra lengva. Jei Seimas būtų sudarytas iš vienmandatėse išrinktų žmonių, tai korupcija dingtų, nes šie žmonės būtų nepartiniai, o papirkti pusę Seimo būtų labai sudėtinga.

Logika dėl papirkimo sudėtingumo yra teisinga, tačiau yra žinoma, kad vienmandatė rinkimų sistema visada sumažina partijų skaičių. Iš esmės būna nueinama į dvipartinę sistemą (geras pavyzdys – Amerika). Nėra jokio pagrindo manyti, kad apygardose kandidatuos vien nepartiniai. Kaip tik atvirkščiai, akivaizdu, kad bet kokia agitacinė galia yra didesnė susibūrus į organizacijas. Organizacijos, kurių tikslas yra ateiti į valdžią, yra partijos. Taigi, tokia rinkimų sistema tik padidintų vienos partijos įtaką po rinkimų.

Ką daryti? Mano asmenine nuomone, dabartinė Lietuvos rinkimų sistema yra gera. Bet reikėtų patiems žmonėms daugiau reikalauti asmeniškai iš Seimo nario, kuris yra išrinktas jūsų apylinkėje. Ar bent žinote, kas jis toks…?

• Partijos yra finansuojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tą reikėtų nutraukti ir tegul sukasi kaip nori.

Partijos privalo būti finansuojamos iš mokesčių mokėtojų pinigų. Jos bus finansuojamos iš kur nors vienaip ar kitaip. Jei nefinansuos valstybė, tai finansuos MG Baltic, Maksima ar kažkas panašaus. O kas moka pinigus, tas ir muziką užsako.

Ką daryti? Reikalauti daugiau atsakomybės už savo veiksmus iš partijų. JŪS mokate pinigus. Tai ir muzika turėtų būti Jūsų.

•  Labai didelis darbo apmokestinimas. Jei verslininkas moka darbuotojui 1000 eurų, tai jam darbo vieta kainuoja 1726 eurus. Iš šitų mokesčių finansuojamas didžiulis biurokratinis aparatas.

Visų pirma, tai ne tiek verslininkui kainuoja darbo vieta. Darbo vieta verslininkui kainuoja 1315 eurų, likusią dalį moka ne darbdavys, o darbuotojas. Darbdavys tik perveda tą sumą. Bet iš principo tai tiesa, darbo apmokestinimas Lietuvoje yra labai didelis. Tačiau, turint omeny, kad biudžeto Lietuvoje surenkama ypatingai mažai, tai ne čia slypi problema. Problema yra tame, kad turtas Lietuvoje yra apmokestintas mažiausiai Europoje (tas paminėta ir Europos komisijos 2016 metų ataskaitoje Lietuvai).

Ką daryti? Čia reikėtų geresnių specialistų nei aš, bet principas turėtų būti turto apmokestinimas bent iki ES vidurkio lygio ir su darbo užmokesčiu susijusių mokesčių (SoDros) mažinimas.

•  Reikia mokėti didesnes pensijas ir pašalpas ir pan.

Čia atrodo yra logikos klaida: mokesčius reikia mažinti, nes iš jų finansuojama valdžia, bet kitas iš biudžeto finansuojamas išmokas – didinti.

Ką daryti? Didinti pajamas į biudžetą (pavyzdžiui, didinti mokesčius turtui).

•  Politikai turėtų užsidirbti patys.

Tiesus kelias į korupciją.

Ką daryti? Mokėti didelius atlyginimus politikams ir funkcionieriams, kad pagunda būtų kuo mažesnė „dasidurti“ iš šalies. Atlyginimai turi priklausyti nuo darbo rezultatų.

• Neberemti alkoholikų, kad būtų pinigų kitiems socialiai remtiniems.

Alkoholizmas yra socialinės atskirties pasekmė. Neberemiant jų net finansiškai (o dievaži, morališkai tai tikrai neremiame), tai tik pagilintų problemą.

Ką daryti? Didinti pajamas į biudžetą (pavyzdžiui, didinti mokesčius turtui), kad visiems būtų galima mokėti didesnes išmokas.

• Sumažinti PVM būtinoms prekėms.

Bijau, kad tai tik padidins prekybininkų pelną. Sumažinti PVM nepakeliant kainų yra neįmanoma ir jokios kontroliuojančios tarnybos šito godumo neužslopins. Vienintelis būdas sumažinti tas kainas, tai pilietiškumo apraiškos ir tiesiog ieškojimas būdų, kaip įsigyti tų prekių pigiau skatinant didesnę konkurenciją tarp prekybos tinklų. Galbūt panašios, tik tikslingiau organizuotos, akcijos kaip „Neisiu į prekybos centrą tris dienas“.

Ką daryti? Skatinti elgtis gudriai. Ieškoti galimybių pirkti ne iš tų, kurie turi dideles kainas. Šitai jau vyksta.

• Pakelti prižiūrinčių institucijų kompetenciją.

Vėl logikos klaida. Mokesčius mažinti, o kompetenciją kelti? Kompetencijos nebus ten, kur nėra padoraus atlygio. Reta kuri valstybinė tarnyba turi rimtus atlyginimų fondus. Be rimtų atlygių nebus rimtų specialistų. Jie tiesiog nutekės į privatų sektorių.

Ką daryti? Apmokestinti turtą ir mokėti normalius atlyginimus valstybės tarnautojams. Atlyginimai turi priklausyti nuo darbo rezultatų.

• Mažinti biurokratinį aparatą.

Viskas teisingai, mažinti reikia. Tačiau kartu reikia efektyvinti veiklą, kad valstybės funkcijos būtų vis tiek užtikrintos.

Ką daryti? Efektyvumo nebus be to siekiančių valstybės tarnautojų. Kapitalizme to siekti dažniausiai motyvuoja pinigai. Kelti atlyginimus valstybės tarnautojams. Atlygis turi priklausyti nuo rezultatų.

      Galima pastebėti, kad daug punktų „ką daryti?“ baigiasi „daryti kažką pačiam“. Tai ir yra esmė, kad būtent MES – piliečiai – turime reikalauti iš valdžios to, ko mums trūksta. Dažniau, garsiau, aktyviau. Ir būtent todėl, nepaisant visos šitos mano kritikos, aš labai palaikau šį mitingą, kaip pirmąją kruopelę pilietiškumo užuomazgų Lietuvoje. Katilas verda. Garas kyla. Tai yra pradžių pradžia. Jau prieš du metus sakiau, kad Lietuvai gresia revoliucija. Nes matosi, kad žmonėms tiesiog nebeįmanoma. Absurdo jausmas tyko už kiekvieno kampo. Ypač, jei tas kampas – lentynų prekybos centre. Žmogui nebūdinga susitaikyti su absurdo jausmu, todėl mes keikiamės, burnojame ant valdžios užstalėse ir baruose, kavinėse ir namuose, restoranuose ir garažuose. Tai buvo pirmas paburnojimas Nepriklausomybės aikštėje. Pirmas atėjęs iš paprastų žmonių. Esu įsitikinęs, kad tai tik pradžių pradžia.

O sekančiame įraše – apie tai, ką daryti aplamai su tokia valdžia, kuri niekam neįtinka.