Esu eilinis pilietis, toks pat kaip Tu, gerbiamas skaitytojau.

Matyt ateina momentas gyvenime, kada atrodo, kad patyrei daug. Manau, man tas momentas atėjo (ir veikiausiai ne paskutinį kartą). Teko daug visko pamatyti – mokyklą, augimą aplinkoje, kur įvairus smurtas buvo įprastas, Lietuvos aukštąjį mokslą, darbo rinką, medicinos sistemą įvairiais rakursais, žmonių psichologiją, visuomenės gyvenimą, gabalėlį filosofijos ir dar daug visko. Tai įdomi gyvenimo kombinacija, kuri, pastebiu, kartais leidžia pamatyti šį bei tą gal kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiomis įžvalgomis norisi pasidalinti.

Mano labai mėgstamas atlikėjas – Vilijus Važnevičius (amžiną jam atilsį) – sykį koncerto metu sakė: „Neįsivaizduoju roko muzikanto – ne piliečio. Gali negroti – negrok. Gali nedainuoti – nedainuok. Neskauda – nekurk.“ Nesu roko muzikantas (gal šiek tiek širdyje), tačiau tai netrukdo būti piliečiu. Ir žinokit skauda. O kai skauda, visgi neišeina nerašyti. Kodėl? Nes rašymas padeda labai daug ką suprasti pačiam. Gal iš to pavyks suprasti kažką ir kitiems. Ir nebūtinai taip pat, kaip suprantu aš. Gal visiškai priešingai. O tai irgi puikus rezultatas. Nes suprasti visada yra gerai. Link to ir judėkime.