Kelionė prasidėjo Vilniaus oro uoste, Wizzair skrydis buvo pilnas žmonių su pilnais Dutyfree parduotuvių maišeliais. Kontingentas labai įvairus, tik atrodė intelektualesnis nei tas, kurį mačiau skrendant į Londoną. Nebuvo išgėrusių per daug, visi klegėjo ir buvo neblogos nuotaikos. Lėktuve šalia manęs sėdėjo kokių 40 metų moteris su  kokių 10-12 metų vaiku. Nusileidus Bergene mane ištiko pirmoji netikėta emocija. Mama vaikui sako: „kaip gera pagaliau būti namie, ar ne?“. Tai štai kur „namai“…

Oro uostas mažas ir iš jo gniaužtų pavyko greitai pabėgti. Turiu sėsti į SAS autobusą ir važiuoti į „Lagunen“ stotelę. Šiaip ne taip, su vietinio personalo pagalba, pavyksta įsigyti bilietą iš automato. Beje, autobusus aptarnauja du žmonės – gal 30-35 metų vyras ir jauna smulkutė mergina, kurią labiau norisi pavadinti mergaite. Kol vyrukas dalina žaisliukus vaikams mergina krauna sunkius lagaminus į autobusą ir niekas tuo nesistebi. Kas sakė, kad pas mus riteriškumas miręs?

Autobuse yra sava tvarka, bet jei tu negyveni Norvegijoje, tai ją žinoti šansų nėra. Jokių užrašų angliškai. Prieš kiekvieną stotelę reikia paspausti mygtuką arba patraukti virvelę. Kitaip autobusas nestos. Stotelių irgi niekur nerašė. Taigi, mielas turiste, sukis kaip nori.

Šalia manęs sėdi 28-35 metų vyrukas, šalia jo, kitoje eilėje, kokių 4-5 metų dukrytė. Lietuviai. Pabendrauju – Bergene jau daug laiko. Nenustebino, nes girdėjau kaip su dukrele šneka, kad ji čia lanko darželį. Įsitvirtinę. Atrodo laimingi. Jis man pasako kur yra „Lagunen“ stotelė. Pavyksta išlipti vietoje, čia mane pasitinka draugas. Jis Norvegijoje nuo pavasario. Bet gruodžio mėnesį grįš į Lietuvą. Visam laikui. Vos susitikus prasideda pasakojimai apie pasakišką Norvegijos gyvenimą… Kol kas klausau šaltai, man tai nerūpi.

Kaip ir tikėjausi, Norvegija pilka ir šaltai atrodanti šalis, vien pilkas akmuo. Bet šiandien oras geras.Grįžom į draugo būstą. Gyvena dar su dviem ar trim lietuviais. Butas tvarkingas, bet mažas. Šalia daug futbolo aikščių su dirbtine danga ir apšvietimu. Su dideliu pavydu klausiau kaip čia galima ateiti pažaisti bet kam ir bet kada.

Tai kaipgi nesportuoti kai tokios sąlygos? Viduje pradėjo kirbėti nedidelis pavydas, prisiminus Sportimos maniežui mokamas sumas…

Pirkome maisto. Viskas be galo brangu. Supratau, kad ir mano draugas negali sau daug leisti, nors gi gauna Norvegišką atlygį.

Vakaro vinis buvo kelionė ant pagrindinės turistų atrakcijos – Floyen kalno. Keliaujant vėl klausiausi pasakojimo apie tai, kaip čia gerai yra dirbti, nes darbuotojai čia turi puikias sąlygas, net užsieniečiai! Pavydo jausmas vėl pakilo, bet pavyko jį nuraminti.

Kopimas į viršų buvo neilgas, o nuo viršaus atsivėrė įspūdingas vaizdas. Čia daug žodžiu nepasakysi, geriau pamatyti.

Grįžome namo, išgėrėme lietuviško alaus ir ėjome miegoti.

Kitą dieną keliavome po parduotuves ir suvenyrų krautuvėles. Magnetukas čia kainuoja 20-30 litų. Daug lauktuvių nepripirksi. Pamačiau miesto centrą, žuvies turgų. Nieko labai įspūdingo. Vakare ėjome išgerti alaus pub’e „Three lions“. Kolega pasakojo, kad per visą laiką praleistą Norvegijoje jis nei karto neišėjo į miestą pasižmonėt. Ir suvokus, kad už 0,4 l alaus mes sumokėjome po 34 litus aš supratau kodėl. Ir ties šia akimirka man šiek tiek nublanko jo pasakojimai apie pasakišką gyvenimą. Juk kas iš to, kad norvegų moteris lengva bare pakabinti, jei ten nesilankai, nes sąskaitos gali nepavykti užsimokėti? Pajaučiau, kad galiu sau leisti daugiau negu draugas. O Lietuvoje aš po barus, restoranus ar kavines galiu lakstyti kone kasdien. O kur dar kinas, teatras ar kokie kiti renginiai? Ar toks vegetuojantis gyvenimas yra pilnavertis? Lyg potvynis manyje kilusi susierzinimo banga kiek nuslūgo.

Sekanti diena buvo skirta kopimui į kitą didelį kalną iš ryto, o paskiau kelionė gražiu autobuso maršrutu. Kopimas buvo sunkesnis ženkliai, nes kopti teko padrikais akmeniniais laiptais, o su mano nestabiliu kelio sąnariu tai nebuvo ypač lengva.

Bet kopimas buvo vertas visko. Tegu vaizdai šneka už save.

Tada ėjome toliau šiuo kalnu ir atsivėrė man didžiausią įspūdį palikusi užtvanka. Čia norėjosi eiti vis tolyn ir tolyn ir tolyn…

 

Bet ir sveikatos problemos ir laiko stygius sustabdė tokį troškimą. Norvegija pirmą kartą man buvo labai graži. Tačiau giliai savyje jaučiau, kad toks „pilkas“ grožis ilgainiui virstų nemaloniu ir slegiančiu. Nusileidžiant buvo dar viena užtvanka ir graži aplinka visur. Sunkiausia buvo nulipti žemyn akmenimis.

Keliaujant autobuso maršrutu įvyko lūžis mano emocijose. Eiliniai pokalbiai apie tai koks geras gyvenimas čia privedė mus iki konkrečių žmonių, kurie turi labai gerą gyvenimą čia, nors dirba tikrai ne labai kvalifikuotą darbą. Kadangi tie žmonės man pažįstami šiek tiek, tai buvo artima ir tai mane privertė pajausti pavydą ir… Skausmą. Man buvo labai labai skaudu, kad ten kur aš gimiau, ten kur mano Tėvynė nėra taip. Kad tautiečiams geriau čia. Ir aš pradėjau klausti savęs:  o kam man švaistyti gyvenimą? Kodėl ir man nevažiuoti čia? Aš gabus, darbštus, pareigingas, gi prasimuščiau? Turėčiau išsvajotąjį namą su garažu ir t.t. Tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai mano nenorą emigruoti kažkas  pamėgino palaužti (prieš tai aš buvau daugybėje Europos valstybių ir jokio noro jose gyventi neatsirado). Pajautęs, kad artėja man nepageidaujamos emocijos pamėginau rasti būdą iš jų išeiti. Ir jis sėdėjo šalia. Žmogus, kuris gruodžio mėnesį visam laikui grįš į Lietuvą. Iš karto šovė į galvą mintis iš jo pasisemti priešingų idėjų, todėl ėmiau provokuoti:

– O tai kokio velnio tu išvažiuoji iš čia tada? Juk čia taip nuostabiai gerai?

– Nes tiesiog taip.

– Bet kodėl taip? Kurių galų?

– Nes ten vistiek, tėvai ir t.t.

– Bet juk su tėvais nebūsi visą gyvenimą! Kodėl iš tiesų?!

Ir ties šia akimirka matyt išvedžiau savo draugą iš kantrybės:

– Tam, kad nereikėtų čia likti visam laikui. – atrėžė – Noriu grįžti kol dar galiu!

 

Turiu pripažinti, jo atsakymas mane nuramino ir potvynis vėl atslūgo. Tada šnekėjome apie tai, kad gal pusė žmonių norėtų grįžti, bet kelio atgal jau nebelabai yra. Ir gyvena taip įsispraudę tarp finansinės gerovės ir pilnatvės jausmo.

Kai visai atšalo mano emocijos, apmąsčiau, kad tai, ką turi tie lietuviai ten, ne taip sunkiai galiu turėti aš ir čia. Gal ne taip greitai, bet tai įmanoma.

Labai patiko viena nuogirda, kurią girdėjau tarp dviejų žmonių lėktuve. Vienas iš jų teigė, kad Lietuva yra blogai ir klausė kito: kokio tu velnio ten joje dar gyveni ir dirbi? O jis atsakė: aš savo darbu prisidedu prie mūsų šalies gerovės.

O aš išvedžiojau dar ir tai iš to: ar tikrai nebūtų smagu gyvenimo pabaigoje, matant geresnę, palankesnę Lietuvą suvokti, kad tai yra tavo darbas, tai tavo įdirbis? Taip, gal svetimoje šalyje bus galima džiaugtis savo namu, savo geru automobiliu. Bet savo indėliu į Tėvynę pasidžiaugti jau nepavyks. O gal visgi tai toks dalykas, toks džiaugsmas, dėl kurio verta stengtis?