Vėlinės ir laidotuvės

Laukiu kol visi susiruoš važiavimui į kapines lankyti mirusių artimųjų, todėl turiu laiko įrašui.

Vakar visos radijo stotys (o klausausi aš jų kaip tikras senukas – LRT ir Žinių radijo) rėkte rėkė vien apie mirtį, kapines, savižudybes ir panašius „linksmus“ dalykus. Vienas ekspertas per ŽR aiškino apie sielos pomirtinį gyvenimą (lyg būtų miręs kokius 78 kartus) ir kad reikia negedėti savo mirusiųjų… Draugė paklausė ką reikėtų daryti su mano pelenais, ar pastatyti urną ant sekcijos..? Ir nuo to klausimo man kilo daug minčių apie save po mirties…

Juk kai važiuojame į kapines, stovime prie jų ir žiūrime į uždegtas žvakutes ir akmenyje iškaltą pavardę, mes matome kapą. Turbūt nėra didesnio pažymėjimo, kad žmogus miręs negu kapas. Kai stoviu prie savo močiutės amžinojo poilsio vietos aš prisimenu tą garsą, kai žemė trankėsi į jos karstą… Mamą, verkiančią šalia ir sakančią „vajė, kaip baisu…“… Tuo momentu aš neprisimenu to, kaip man močiutė skaitė knygas vaikystėje, kaip vedėsi mane stovėti eilėje prie parduotuvės sovietmečiu, kaip dovanojo man atvirutes su tekstu per kiekvienas Kalėdas, kaip eidavome grybauti leisdami vasaros atostogas sode. Ne tie prisiminimai yra mano mintyse stovint prie kapo. Ir tikiu, kad aš toks ne vienas. Šie gerieji prisiminimai į galvą ateina skaitant knygą, važiuojant pro tą nelemtą parduotuvę, prie kurios šitiek valandų prastovėtą vaikystėje (dabar ten renovuotas pastatas ir, jei neklystu, kompiuterių parduotuvė… Tai bent progresas!), kiekvieną kartą atvykstant į sodą, per kūčių vakarienę…

Randu sau atsakymą: ne, mano pelenų nelaikykite ant sekcijos… Ar koliumbariume… Ir neužkaskite kokioje durnoje vietoje į kurią jausitės įpareigoti grįžti kiekvieną lapkričio pirmąją ir padėti ne mažiau žvakučių ir gėlių nei kaimyniniame kape gulinčio žmogaus artimieji. Geriau paleiskite mano pelenus vėjuje ten, kur Jūs su manimi patirdavote geras emocijas. Ten, kur Mes juokdavomės, šnekėdavomės… Ten kur važiuodavome pasitaikius menkiausiai progai. Gal tos vietos dar ir nėra, bet ji bus. Paleiskite mane ten, kur mano gyvybė nugalėdavo egzistenciją. Paleiskite mane ten, kur aš gyvenau kartu su Jumis. Nes noriu, kad Jūs prisimintumėte kaip aš gyvenau, o ne tai, kad aš miriau.

About the Author

voxcivis
Esu eilinis pilietis, toks pat kaip Tu, gerbiamas skaitytojau. Matyt ateina momentas gyvenime, kada atrodo, kad patyrei daug. Manau, man tas momentas atėjo (ir veikiausiai ne paskutinį kartą). Teko daug visko pamatyti - mokyklą, augimą aplinkoje, kur įvairus smurtas buvo įprastas, Lietuvos aukštąjį mokslą, darbo rinką, medicinos sistemą įvairiais rakursais, žmonių psichologiją, visuomenės gyvenimą, gabalėlį filosofijos ir dar daug visko. Tai įdomi gyvenimo kombinacija, kuri, pastebiu, kartais leidžia pamatyti šį bei tą gal kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiomis įžvalgomis norisi pasidalinti. Mano labai mėgstamas atlikėjas - Vilijus Važnevičius (amžiną jam atilsį) - sykį koncerto metu sakė: "Neįsivaizduoju roko muzikanto - ne piliečio. Gali negroti - negrok. Gali nedainuoti - nedainuok. Neskauda - nekurk." Nesu roko muzikantas (gal šiek tiek širdyje), tačiau tai netrukdo būti piliečiu. Ir žinokit skauda. O kai skauda, visgi neišeina nerašyti. Kodėl? Nes rašymas padeda labai daug ką suprasti pačiam. Gal iš to pavyks suprasti kažką ir kitiems. Ir nebūtinai taip pat, kaip suprantu aš. Gal visiškai priešingai. O tai irgi puikus rezultatas. Nes suprasti visada yra gerai. Link to ir judėkime.

Be the first to comment on "Vėlinės ir laidotuvės"

Leave a comment

Your email address will not be published.




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos