Netyčia suradau Pakso elektoratą

Šią savaitę man teko operuotis po sportinės traumos. Patirtis visomis prasmėmis įdomi: nuo sužinojimo, kaip morfijus veikia žmogų, iki spinalinės narkozės pojūčių. Bet dar įdomiau buvo pasiklausyti kalbų palatoje, kurioje atsidūriau su trimis pagyvenusiais vyrais.

Pirmasis buvo jau pensininkas, ir be galo kalbus. Labai norėjo bendrauti. Antrasis buvo irgi panašus, nors jaunesnis. Amžių man visada sunku spėti, bet spėčiau, kad jam apie 50 metų. Iš jo bendravimo telefonu su artimaisiais susidariau įspūdį, kad rūpestingas ir geras žmogus. Šie abu iš vieno didesniųjų Lietuvos miestų. Trečiasis buvo kiek įdomesnis. Atėjęs su niekuo nebendravo ir nusisukęs skaitė Lietuvos rytą. Vėliau prakuto ir sužinojau, kad ūkininkas iš rajono. Žmonės jie visi geri, ir labai stengėsi užjausti ir padėti vienas kitam, ir man taip pat. Tikrai geraširdžiai asmenys. Svarbus pastebėjimas: televizijos žiūrėjimą jie minėjo kaip pagrindinę atsipalaidavimo po darbo priemonę.

Bet įdomumas prasidėjo tada, kai kalba pakrypo apie politiką. Sunku jau sugaudyti viską kas buvo pasakyta, bet aš supratau, iš kur pas mus yra televizijos auditorijos ir kam ruošiamos Krivicko laidos. Pamėginsiu atgaminti keletą pokalbio epizodų:

Iš pradžių klasika:

– Prie ruso buvo geriau! Buvo visko! Darbo buvo, galėjai po visą SSRS keliauti nekliudomas ir NEMOKAMAI! Tuos, kurie nedirbo, gaudydavo ir priversdavo dirbti, – va kaip nuostabu! Replikavau, kad atsimenu dar pats, kaip vaikas būdamas stovėdavau ilgose eilėse prie parduotuvės su močiute vien tam, kad gauti maisto. Kad valstybė bankrutavo tiesiog. Tai argi čia gerai? Man buvo greitai paaiškinta, kad „durnius Gorbačiovas, su savo žemėlapiu ant galvos, sugadino valstybę. Valstybė pati nebankrutavo.“ Tada pasakiau, kad gi kišdavo į beprotnamį ar į kalėjmą visus, kurie turėdavo bent kažkokią mintį.

– Reikėjo būti savo vietoje!,- atrėžia man. – Vat mes visi buvome savo vietoje, ir nieko nenutiko, tereikia tik ant valdžios neloti garsiai ir puikiai gyvensi!

Ties šita vieta supartau, kad ginčytis neverta, ir reikia tiesiog klausytis ir mėginti suprasti, kas dedasi šioje mažoje bendruomenėje.

– Bet mes patys apsileidome, kad Lietuvoje bardakas, – tęsia temą vienas iš dalyvių. – Blogai, kad nėra vieno chazejno, kuris viską sutvarkytų! Gi nebėra nieko! „Ekranas“ gi sustūmė įrengimus, ir kilo gaisras! Gi kokie dūmai veržėsi! Ir bankrutavo! „Lino“ gamyklos irgi nebėra! Cukraus fabriko nebėra! Viską sunaikino! [supraskite – kažkokia mistinė jėga sunaikino gamyklas. Faktai, laužti iš piršto, ir skelbiami kaip tikri, o kiti jais tiki, nes nežino, kad gaisras „Ekrane“ buvo 2002 metais, o bendrovė bankrutavo tik 2006 m., kai nespėjo persiorientuoti  prie LCD technologijos ir ne dėl to, kad sudegė. „Lino“ gamykla vis dar dirba, niekur nedingo.]

– Vat Putinas gerai tvarkosi Rusijoje, yra vienas chazejnas ir viskas tvarkinga, nėra betvarkės, kaip pas mus. Ir Hitleris gi ten, kai atėjo į valdžią, tai iš karto sutvarkė ekonomiką Vokietijoje ir gerai ten buvo žmonėm, tik tiek, kad jis, man atrodo, buvo nepilno proto ir ten su tais karais nepasisekė jam. Žinot, kas man patiko? Paksas! Vat ten tai buvo žmogus, bet taigi nepasirašė su amerikonais, su tuo gi, „Williamsu“, tai už tai paskui amerikonų iniciatyva jį pašalino iš pareigų! Ir šitas gi, Adamkus, irgi gi amerikonas yra. Jis joks nėra patriotas, nes kai karas buvo, tai pabėgo į Ameriką! [netaisiau palatos kaimyno  pasakydamas, kad Adamkus išvyko tik po karo] [kyla klausimas, kodėl gi reikėjo tą Lietuvą ginti, jei jau taip gerai prie ruso buvo?].

– Tai jis kaip Smetona! – sušuko kitas vyras, ir tęsė: – Kartą ten apie Smetoną manęs klausė, tai atsakiau specialiai, kad nežinau, kas jis toks yra! Išdavikas!

– Taigi, niekas Lietuvos dabar negintų, – į pokalbį įsijungia trečiasis, – jei rusai pultų, tai negintų jaunimas Lietuvos! [vėlgi kyla klausimas, kam ją reikia ginti, jei pas rusus taip gerai?], – Ir per sausio tryliktąją ten negynė signatarai. Ko bepaklausi, kur buvai, visi sako, kad žmoną reikėjo nuvežt paslėpt, vaikus nuvežti, o gynė tai paprasti žmonės ir Landsbergis! O jei Landsbergis būtų pabėgęs irgi, tai nieko čia nebūtų, būtų mus paėmę, ir viskas!

– Tai ką čia ginti, – replikuoja kitas, – Rusijos galybės net nesuvokiam mes, aš tai, kai tarnavau armijoje, viską mačiau. Ten galingiausia armija! Technika kokia! Nesuprantu, ko čia mes perkam visokius atgyvenusius įrenginius iš lenkų gynybai,- jei pultų, tai čia nei valandos neatsilaikytume, rusai kai puola, tai dega viskas! Betgi nereikia kiršintis, ką gi jie ten blogo mums daro, tie rusai? Čia gi tik amerikiečiai kiršina visus, mes tai gražiai gyvenam visi. Vat ir Ukrainoje, gi ten amerikonai sukėlė karą, ramiai gyveno ten visi su rusais, bet vat sugalvojo, kad reikia ten protestuoti, ir vat kilo karas! Apskritai, gi net patys amerikonai, kaip kažkas iš jų ten rašė:  „Jei nebūtų Rusijos pasaulyje, tai seniai visi čia pavergti būtų. Taika yra tik dėl Rusijos, ir tik Rusija čia žiūri, kad būtų taika!“

– Taip, taip!, – pritaria ir kiti.

– Vat ir Grybauskaitė, durnė, pasakė čia apie rusus, ir man pieno supirkimo kaina krito iš karto! Kam to reikia!

Vėliau kalba pasisuko į apkalbinėjimą regiono garsesnių verslininkų, kuriuos tai vienas, tai kitas pažįsta asmeniškai. Šie dėdulės žinojo viską tiksliai, ką tie žmonės daro blogai. Vienas per didelį džipą turi – „Kam čia reikia tokio!“, per daug paskolų iš banko pasiėmė, kitas dar kažką ne taip daro,- tik jie žino, kaip turi būti! Tik kažkodėl patys neturi tokių verslų…

Šias „šnekas“ gal neteisingai chronologiškai, gal ne visai tiksliai perteikiau, bet esmė tokia. Iš jų supratau vieną: nesvarbu, ar rusas, ar amerikietis, ar Adamkus, ar Paksas, ar Grybauskaitė,- visada bus blogai. Iš nuolatinių prieštaravimų ankstesnėms šnekoms suprantu, kad esmė – ne logika ar faktai, o nuolatinė pasipiktinimo būsena. Svarbu rasti bendrą priešą, nesvarbu kas tai būtų: Adamkus, Amerika, verslininkai, bankai ar pan. … Ir kuo mažiau apibrėžtas priešas, tuo patogiau, – toks negali gintis. Kaip pavyzdžiui, pedofilų klanas, kurio nei vieno nario man nei vienas Garliavos patvorinis niekada nesugebėjo įvardinti, ir tik pasakydavo, kad aš mat kvailys ir nematau akivaizdžių dalykų.

Iš kur tai atsirado? Kažkoks nepasitenkinimo genas turėjo egzistuoti dar mūsų valstybės pradžioje po SSRS žlugimo. Gal tikėjimasis, kad viskas stebuklingai pagerės, ir kai nepagerėjo, užsimezgė pirmieji pagiežos daigai, kuriuos stropiai laistė ir augino purvasklaida ir spjauda, nes tai lengviausias kelias į reitingus. Labai teisus buvo P.Šliužas (taip, padarė jis ir kažką gero, pasirodo, nors yra tas pats pagiežingas lietuvis, apie kurį čia šneku), kai per K.Krivicko laidą pakilo ir demonstratyviai išėjo. Vedėjui klausiant, kodėl jis išeina, anas atrėžė: „Nes tu esi maras, žudantis Lietuvą“. Nežinau, ar tai buvo surežisuota, ar ne, bet mano supratimu, – didysis mūsų žemės saugotojas pataikė kaip pirštu į akį.

„Tamsybių tamsybė“- gulėdamas toje palatoje galvojau aš. Ir iš šitos minties išplaukia sprendimas: tol, kol nepakeisime savo švietimo sistemos, _ bus pilna ne tik tokio amžiaus pagyvenusių žmonių, kurių akys nemato toliau savo nosies, nes yra užlietos pagiežos viskam, bet ir jaunų išprususių žmonių neatsiras, kurie tokiam senimui aiškiai pasakytų: „Jūs klystate, nes Lietuvą mes pakeisime į gerą. Į valstybę, kuria bus galima didžiuotis.“

About the Author

voxcivis
Esu eilinis pilietis, toks pat kaip Tu, gerbiamas skaitytojau. Matyt ateina momentas gyvenime, kada atrodo, kad patyrei daug. Manau, man tas momentas atėjo (ir veikiausiai ne paskutinį kartą). Teko daug visko pamatyti - mokyklą, augimą aplinkoje, kur įvairus smurtas buvo įprastas, Lietuvos aukštąjį mokslą, darbo rinką, medicinos sistemą įvairiais rakursais, žmonių psichologiją, visuomenės gyvenimą, gabalėlį filosofijos ir dar daug visko. Tai įdomi gyvenimo kombinacija, kuri, pastebiu, kartais leidžia pamatyti šį bei tą gal kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiomis įžvalgomis norisi pasidalinti. Mano labai mėgstamas atlikėjas - Vilijus Važnevičius (amžiną jam atilsį) - sykį koncerto metu sakė: "Neįsivaizduoju roko muzikanto - ne piliečio. Gali negroti - negrok. Gali nedainuoti - nedainuok. Neskauda - nekurk." Nesu roko muzikantas (gal šiek tiek širdyje), tačiau tai netrukdo būti piliečiu. Ir žinokit skauda. O kai skauda, visgi neišeina nerašyti. Kodėl? Nes rašymas padeda labai daug ką suprasti pačiam. Gal iš to pavyks suprasti kažką ir kitiems. Ir nebūtinai taip pat, kaip suprantu aš. Gal visiškai priešingai. O tai irgi puikus rezultatas. Nes suprasti visada yra gerai. Link to ir judėkime.

Be the first to comment on "Netyčia suradau Pakso elektoratą"

Leave a comment

Your email address will not be published.




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos