– Euras?
— MES PRIEŠ!
– Žemės pardavimas užsieniečiams?
— MES PRIEŠ!
– Lenkiškų pavardžių rašymas?
— MES PRIEŠ!
– Socialinis mode…..
— MES PRIEŠ!
– Pabėg…..
— MES PRIEŠ!
– O kaip dėl…
— MES PRIEŠ, MES PRIEŠ, MES PRIEŠ!
– Tai kad net neleidot man pasakyti…
— Nesvarbu, vis tiek bus viskas šūdas ką valdžia sugalvoja ir mes PRIEŠ.
– Bet taigi tokią valdžią patys išsirinkome.
— MES PRIEŠ ir mes nebalsavome, nes vis tiek ten visi vagys. O mes irgi PRIEŠ vagis, todėl ir imame algą vokeliuose.
Aš prieš! Mes prieš! Ir taip toliau… Tai yra daugelio valstybių mentalitetinis šūkis. Ypač tų, kurios Šaltojo karo laikais buvo į rytus nuo Berlyno sienos, bet atrodo, tarsi niekur kitur šis šūkis nebūtų taip garsiai girdimas, kaip Lietuvoje. Nes „Mes prieš!” Prieš ką? Prieš viską. Viską, kas nauja, kas nesuprasta, kas netikėta ir iškreipia mūsų gyvenimo kelią nuo to, kuriame esame dabar. Net jei dabartinis kelias yra išartas, pakelėse ir ant kelio mėtosi senos padangos, šiukšlių maišai ir dar keletas nuo kiaulių maro pastipusių šernų. Ir dar prišikta per vidurį. Geriau lipti į tą patį šūdą, nei pamėginti rasti kitą kelią. Geriau su kaliošais bristi per pelkę, rėkiant, kad „ne dėl tokios Lietuvos mes kovojome“, nei pamėginti pasukti dar nepramintu miško takeliu. Lietuviai nors ir laiko save gamtos žmonėmis, šito miško bijo kaip velnio.
Tai mane stebina. Iš kur toks smalsumo trūkumas? Negi niekam neįdomu, kaip būtų, jei darytume kažką kitaip? Sako smalsumas pražudė katę. Bet be to paties smalsumo katė kažin ar rastų pelės urvelį. Taip, kartais katė nukenčia nuo savo smalsumo. Bet nieko nedarant niekas nepasikeis. Svarstau: ar mes turime tiek mažai, kad bijome ir tai prarasti, nes tada neliks nieko? Ar mes turime tiek daug, kad nieko nedarome nes nesinori prarasti to, ką turime? Žinote, gal ir esu draugams žinomas kaip ciniškas ir skeptiškas žmogus, bet objektyviai manau, kad tai yra pirmasis variantas. Bet, jei turime mažai, tai tiek ir turėsime, jei nesiimsime jokių iniciatyvų turėti daugiau. Užduokite ir sau klausimą: ar dabar yra gerai? Su darbu? Su pinigais? Pensijomis? Mokyklomis? Studijomis? Jei jūsų atsakymas „ne“, tai metas nusiauti kaliošus.
Tik kaip, jei bet kokia iniciatyva yra pasitinkama garsiu rėkimu „MES PRIEŠ!”. Delfi komentaruose rėkti ypač patogu, kai po eilinio politikų sukelto rūgštaus lietaus, pelkės vanduo pribėga į nuo sovietmečio branginamus guminius kaliošus. Tada Delfi komentaruose tu gali „visiems“ pasakyti, kaip iš tikrųjų yra. Nes tu žinai. Žinai prieš ką reikia būti PRIEŠ. Nesunku žinoti, kai esi prieš VISKĄ… O bet kokiai opozicijai gali atrėžti, kad tu su tais pačiais (ne tuo pačiu modeliu, bet tikrai tais pačiais) kaliošais brendi jau 30 metų, todėl kaliošai yra geri. Bloga yra valdžia, kuri bando viską pakeisti. Ir nors visa Europa ir Vakarų pasaulis jau seniai vaikšto su kroksais, tai juk yra tik visokių pederastų išmislas. Gi kroksai yra skylėti, pelkės vandens į juos kaip mat pribėgs! Bridimas ne per pelkę – ne variantas. Nes būtų kitaip. O MES PRIEŠ!
Kiek rėkiančių „MES PRIEŠ EURĄ” iš tiesų žinojo, kas bus, kai bus įvestas euras? Kiek rėkiančių „MES PRIEŠ PABĖGĖLIUS” išvis apie juos ką nors? Kiek žino, kur yra Eritrėja ir kas ten gyvena? Kiek rėkiančiųjų „MES PRIEŠ SOCIALINĮ MODELĮ” yra jį skaitę? Kiek rėkiančiųjų „MES PRIEŠ HOMOSEKSUALUS/ JUODAODŽIUS/ ŽYDUS/ MUSULMONUS” pažįsta bent vieną šių grupių žmogų?
Prisipažinsiu. Aš irgi esu PRIEŠ. PRIEŠ aklą priešinimąsi viskam, kas nesuprasta ir nepažinta.
Bet kodėl tokie neigiami naratyvai taip dažnai iškyla mūsų viešuosiuose diskursuose? Todėl, kad vieni yra PRIEŠ viską, o kiti yra PRIEŠ tuos, kurie yra PRIEŠ. Tie, kurie yra PRIEŠ VISKĄ, suveikia kaip dirgiklis, ir tada visi kiti masiškai spaudžia ant skandalingų antraščių ar nuotraukų su kvailais plakatais ir taip generuoja „spjaudai“ motyvaciją toliau suteikti žodį tiems, kurie PRIEŠ VISKĄ. Paspaudžia, žiūri ir džiaugiasi, kad jie yra teisuoliai, kurie žino, kaip iš tiesų turi būti, ir kokie čia kvailiai susirinko. Tai kitas savotiškas „AŠ PRIEŠ“ pasireiškimas. „Aš prieš kitokią nuomonę“, nes ji kvailai komunikuojama, mažai pagrįsta, o žmonės, kurie tai daro, yra debilai.
Vienas mano draugas labai pergyveno, kai neįsigilinęs pasirašė už referendumą dėl žemės nepardavimo užsieniečiams. Manau, tokių buvo daug. Manau, jei manęs būtų kas prašęs pasirašyti, tada tikrai būčiau nepasirašęs. O dabar pasirašyčiau. Taip, pasirašyčiau už referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams surengimą. Pasirašyčiau ir, kai vyktų referendumas, eičiau ir nubalsuočiau prieš. Kodėl taip? Nes manau, kad referendumas reikalingas. Ir gerbiu P.Šliužą ir jo kompaniją, nors man jo argumentai neatrodo logiški ir pagrįsti bei įtikinantys. Jie atrodo priklausantys kaliošų kategorijai. Bet vis tiek jį gerbiu. Kas kitas padarė tokį žygdarbį ir surinko tiek parašų už tai, kuo tiki? Neįtikėtina, bet vieną aiškiausių demokratijos manifestacijų Lietuvoje surengė būtent P. Šliužas ir kompanija. Tie, kurie PRIEŠ VISKĄ.
Ir tiems, kuriems atrodo, kad visa ta kompanija – debilai, man norisi priminti: tai jūsų kaimynai, tai jūsų giminaičiai, tai jūsų tautiečiai. Norit jūs to ar nenorit, tai vis tiek yra žmonės, kurie yra ir bus šalia jūsų. Taip, jie PRIEŠ VISKĄ, o jūs PRIEŠ juos. Tiksliau – jie ne jūs ir ne su jumis. Bet jei būsite visada PRIEŠ juos, tai jie NIEKADA nebus su jumis. Daugelis net nebando suprasti, kodėl jie daro tai, ką daro, ko jie bijo. Tiesiog debilai ir tiek, ir neturime mes laiko ir kantrybės su jais šnekėtis, nes esame per daug užsiėmę pajuoka ir pasityčiojimu iš jų. Lygiai taip pat, kaip pirmuoju atveju, net nebandome suprasti ir įsijausti į tuos, kurie yra kitokie. Kurie priverstų išeiti iš įprasto kelio. Šitas kelias paprastai nėra prikrautas šiukšlių ir ant jo neprišikta. Kaliošų nereikia, per jį galima su didžiulių pasididžiavimu eiti apsiavus moderniais europietiškais kroksais. Bet kelias labai siauras. Ir vėlgi: išeiti iš jo – tarsi šauti sau į koją. Būtų gėda.
Čia irgi prisipažinsiu. Esu PRIEŠ savo tautiečių negerbimą.
Įkyru klausytis tam tikros dalies žmonių, kurie sako, kad būtina yra drausti mitingus, referendumus ar pan., nes tauta yra per durna. Mat „runkeliai“ nubalsuos ne taip, kaip reikėtų. Sugriaus demokratiją, todėl reikėtų neleisti jų referendumų. Norit ar ne, bet tie „runkeliai“ yra Tautos dalis, o demokratijoje būtent Tautai priklauso valdžia. Demokratijoje galioja diskusijos ir pokalbiai, kompromisai. Todėl, jei norit, kad runkeliai nebebūtų runkeliais, metas nustoti būti PRIEŠ. Metas pradėti kalbėtis ir vienas kitą gerbti. Nebūtina visada prieiti bendros nuomonės, bet gerbti vienas kitą – reikia. O jei nenorite, kad runkeliai nebebūtų runkeliais, tai sveikinu. Jums Lietuva rūpi mažiau nei jiems.
Ir ką turime? Valstybę, kurioje visi yra PRIEŠ. Kurioje daug negatyvumo. Gal todėl Lietuva ir yra pirmaujanti pagal savižudybes? Gal todėl ji visokiuose laimingumo indeksuose yra pačiame gale.
Gana. Nusiaukime purvinus kaliošus ir krūtus kroksus ir pabandykime pasižiūrėti vienas kitam į akis be neapykantos ir paniekos. Keliai, kuriais judame, yra toje pačioje vietoje – Lietuvoje. Judame, nes norime gyventi geriau. Gana kaišioti vienas kitam pagalius į ratus.
