Laukiu kol visi susiruoš važiavimui į kapines lankyti mirusių artimųjų, todėl turiu laiko įrašui.
Vakar visos radijo stotys (o klausausi aš jų kaip tikras senukas – LRT ir Žinių radijo) rėkte rėkė vien apie mirtį, kapines, savižudybes ir panašius „linksmus“ dalykus. Vienas ekspertas per ŽR aiškino apie sielos pomirtinį gyvenimą (lyg būtų miręs kokius 78 kartus) ir kad reikia negedėti savo mirusiųjų… Draugė paklausė ką reikėtų daryti su mano pelenais, ar pastatyti urną ant sekcijos..? Ir nuo to klausimo man kilo daug minčių apie save po mirties…
Juk kai važiuojame į kapines, stovime prie jų ir žiūrime į uždegtas žvakutes ir akmenyje iškaltą pavardę, mes matome kapą. Turbūt nėra didesnio pažymėjimo, kad žmogus miręs negu kapas. Kai stoviu prie savo močiutės amžinojo poilsio vietos aš prisimenu tą garsą, kai žemė trankėsi į jos karstą… Mamą, verkiančią šalia ir sakančią „vajė, kaip baisu…“… Tuo momentu aš neprisimenu to, kaip man močiutė skaitė knygas vaikystėje, kaip vedėsi mane stovėti eilėje prie parduotuvės sovietmečiu, kaip dovanojo man atvirutes su tekstu per kiekvienas Kalėdas, kaip eidavome grybauti leisdami vasaros atostogas sode. Ne tie prisiminimai yra mano mintyse stovint prie kapo. Ir tikiu, kad aš toks ne vienas. Šie gerieji prisiminimai į galvą ateina skaitant knygą, važiuojant pro tą nelemtą parduotuvę, prie kurios šitiek valandų prastovėtą vaikystėje (dabar ten renovuotas pastatas ir, jei neklystu, kompiuterių parduotuvė… Tai bent progresas!), kiekvieną kartą atvykstant į sodą, per kūčių vakarienę…
Randu sau atsakymą: ne, mano pelenų nelaikykite ant sekcijos… Ar koliumbariume… Ir neužkaskite kokioje durnoje vietoje į kurią jausitės įpareigoti grįžti kiekvieną lapkričio pirmąją ir padėti ne mažiau žvakučių ir gėlių nei kaimyniniame kape gulinčio žmogaus artimieji. Geriau paleiskite mano pelenus vėjuje ten, kur Jūs su manimi patirdavote geras emocijas. Ten, kur Mes juokdavomės, šnekėdavomės… Ten kur važiuodavome pasitaikius menkiausiai progai. Gal tos vietos dar ir nėra, bet ji bus. Paleiskite mane ten, kur mano gyvybė nugalėdavo egzistenciją. Paleiskite mane ten, kur aš gyvenau kartu su Jumis. Nes noriu, kad Jūs prisimintumėte kaip aš gyvenau, o ne tai, kad aš miriau.
