Į internetą persikėlusi žiniasklaida prarado savo šaltą protą (o gal niekada ir neturėjo?). Skaitytojau, ar Tu įsivaizduoji, kad mokėtum už internetinę žiniasklaidą? T.y. už apsilankymą delfi.lt ar 15min.lt? Spėju, kad ne. O sumokėti už popierinį laikraštį prieš 10 metų atrodė absoliučiai normalu. Bet šuo pakastas tame, kad žurnalistai vis tiek turi gauti atlygį. O atlygį generuoja reklamos. Todėl reikia kuo daugiau apsilankymų puslapyje. Skandalai = click’ai. Kiekybė pakeitė kokybę. Užsakomieji straipsniai – norma. Ir jei sugebėsi savo straipsniu supriešinti dvi grupes tautiečių – valio! Tai didžiausia sėkmė!
Karas Ukrainoje sutelkė daugumos lietuvių jėgas prieš bendrą priešą – Rusiją. O dar kai kurių jėgas sutelkė tiesiog prieš rusus. Na ir lenkus prie to paties, nes formalus lenkų vadas – prorusiškas. Na ir šiaip prieš visus, kurie turi kitokią nuomonę. Tai labai ryšku daugumoje įvairiausių pasisakymų tiek iš politikų, tiek iš šiaip žmonių.
Menkiausiai progai pasitaikius, žiniasklaida stveria tokius įvykius ir verčia juos skandalais vietoje to, kad tiesiog informuotų visuomenę. O tada jau stoja tauta į dvi ar daugiau barikadų puses. „Nereikia šauktinių, čia absurdas!“ – rėkia vienas komentaras. „Išdavikai vatnikai!“ – atrėžia piktai sekantis. Arba: „Gerai, kad atėmė vaiką Norvegija“ – „Kaip taip galima šnekėti??? Juk vaikas – šventa!“. Komentarai persikelia į feisbukus, garsių žmonių pasisakymus ir tiesiog į žmonių kasdieninius pokalbius. Viso šito bendras vardiklis yra pyktis. Iš pykčio išplaukia neapykanta. Neapykanta savo kaimynui, savo tautiečiui. Visuomenė susiskaldo. O tai mūsų priešams – pati geriausia dovana ir dižiausia Lietuvos saugumo spraga.
Šiandien skaičiau Rokiškio įrašą apie tai, kokie parazitiniai diskursai maitina visuomenės pasyvumą. Straipsnis man labai patiko. Bet štai randu Ingridos Šimonytės komentarą, kuriame teigiama, kad tokie diskursai yra „debiliški“ ir aiškinama, kaip turėtų būti. Ir jei aš būčiau tas žmogus, kuris mąsto Rokiškio aprašytais suvokimais, kurie įvardinti „debiliškais“, aš tikrai jų nekeisčiau. Nes ar gali man atrodyti teisus žmogus, kuris mane iš karto debilu vadina, net nepažinodamas manęs? Tai gal net ne pats geriausias pavyzdys, tiesiog jis mano paskutinis skaitytas.
„Su medum pagausi daugiau musių nei su actu“, – sako angliška patarlė. Kol niekinsime vieni kitus už kitokią nuomonę, kol vietoj to, kad padėtume žmonėms susiprasti, vadinsime juos debilais, vatnikais, komunistais, fašistais, patvoriniais, rasistais ar pan. ir viešai ant jų spjaudysime, tol niekas nepasikeis. Nuolatinis aiškinimas, kad tie žmonės, kurie gal senų sovietinių pažiūrų, šiaip pasyvūs, nežino ką daryti, ar neturi motyvacijos, turi pakelti šiknas ir eiti kažką daryti, jau nusibodo. Jeigu norite, kad tie žmonės pasikeistų, tai pakeiskite ir save. Nustokite juos vadinti idiotais. Nustokite jų nuolat nekęsti. Taip jų niekada nepasieksite ir nepatrauksite savo pusėn. Geriau prieikite ir paklauskite, kodėl jie taip galvoja. Jei jau manote, kad esate už juos protingesni, tai pasiūlykite sprendimą, o ne diagnozę. Ar norės kas nors (Lietuvos lenkas, rusas ar dar kas nors) integruotis į mūsų visuomenę, kurioje vyrauja neapykanta vienas kitam? Ar jūs pats kištumėte rankas į ugnį?
Mieli Tautiečiai, daugiau pakantumo vienas kitam, mažiau pykčio! Mažiau rėkavimo, daugiau diskusijų! Nesivadovaukite posakiu „Yra dvi nuomonės – mano ir neteisinga“. Tai yra nekonstruktyvu ir netgi destruktyvu, nes kiekvienam savo nuomonė atrodo teisinga, ir ją pakeisti galite tik tą žmogų patraukdami kitomis idėjomis, tikslais, siekiais. Tauta tai tarsi šulinys, iš kurio mes visi geriame. Nespjaudykit į jį kaskart, kai vanduo jums pasirodo neskanus.
