Absurdas lietuvio akimis

Iš tiesų norėjau rašyti apie sveikatos apsaugos sistemą, bet, matyt, didžiulis pastarojo meto nuovargis, nemalonios šiandiens emocijos ir beveik transinė būsena dėl miego trūkumo, leido parašyti kažką nevisiškai rišlaus. Kažką, kas savo vietą gali rasti tik kategorijoje „Kita“. Tai yra emocinė iškrova, kurios faktai nepatikrinti, bet realu, kad juose bus tiesos.

A.Kamiu savo puikioje knygoje (taip, mano mėgiamiausia) „Sizifo mitas“ rašė, kad žmogaus gyvenimas yra tik akimirka tarp dviejų amžinybių ir toji gi yra prisunkta absurdo. Tas absurdas neduoda žmogui ramybės ir trukdo būti laimingam, todėl reikia išmokti priimti absurdą ir su juo susitaikyti. Lietuviai yra gabūs šioje srityje, tik vargu ar garsusis prancūzų egzistencialistas būtent tai turėjo omeny. Lietuviai absurdą priima su pasyvumu, kuris vadinasi „Prieš sistemą nepaeisi“, arba „Vis tiek viską išvogs“, arba „Vis tiek nieko nepakeisim“. Atrodo susitaikymas su absurdu įvyksta, tačiau laimės indeksuose vis tiek esame paskutiniai. Na nieko, bent pagal savižudybes pirmaujame. Ir tuo, beje, naiviai džiaugiamės. Šnekant apie savižudybių (eismo nelaimių, skurdo lygio, emigracijos ir pan.) statistiką lietuvio veide atsiranda nuoširdi (o tokia nedažnai būna) šypsena. „Mes beviltiški ir mums taip patinka“…

Gal kaltas mano jaunatviškas entuziazmas, tačiau toks susitaikymas su absurdu man atrodo nesuvokiamas. Mane erzina kiekvienas darbuotojas, kuris man sako, kad reikia gražiuoju sutarti su darbdaviu, kuris dergia tau ant galvos ir dar viešai iš tavęs tyčiojasi, nes po dergimo operacijos tu mat dar smirdi. Nes darbdavys yra pats svarbiausias asmuo žmonių (žmonijos?) gyvenime, ekonomikoje, visuomenėje, politikoje ir visur kur. Nesąmonės. Svarbios yra abi pusės, nes negali egzistuoti viena be kitos. Tik atrodo, kad ypač vyresnės kartos darbuotojai nesuvokia to, kad jų rankose yra ta galia pakeisti juos supantį absurdą į bent kiek lengviau toleruojamą absurdo formą. Nesitaikstykite. Nelenkite nugaros, o eikite iš tokio darbo į kitą. Darbdavys labai greitai pajaus, kad darbuotojų kaita neapsimoka. O gal tai pajus akcininkai ir darbdavys pats taps bedarbiu. Mažai šansų gauti darbą? Vis tiek nesitaikstykite. Tikriausiai jūs nesate vienintelis darbuotojas, kuriam kažkas nepatinka. O kur yra didesni skaičiai, ten vis tiek yra veiksmų laisvės. Bet taigi egzistuoja šventa dogma – „Prieš sistemą nepaeisi“, kurią iš karto seka saviguoda – „Mes beviltiški ir mums taip patinka“.

Panašūs dalykai vyksta ne tik darbdavio-darbuotojo santykyje. Jie vyksta ir kituose santykiuose: vairuotojo – policininko, paciento – gydytojo, piliečio – valdininko, studento – dėstytojo. Šias mintis įkvėpė po didelės akistatos su absurdu įvykęs pokalbis su gydytoja apie supuvusią mūsų sveikatos apsaugos sistemą. Ji man sakė: „bet jūs gi jaunimas, darykite ką nors!“ Atsakiau, kad bandome, bet… „Prieš sistemą nepaeisi“. Išėjau ir man pačiam nepatiko du dalykai:

a) mano paties rankų nuleidimas. Tai bandau ištaisyti šiuo įrašu.

b) mąstymas, kad tik jaunimas gali kažką pakeisti. Visi mes turime vienodą balsą. Demokratija.

Ankstesnėse pastraipoje aprašytiems veiksmams trūksta vieno dalyko: vienybės. „Lietuviai – vieninga tauta! Prisiminkime Sąjūdį!“ – pasakytų daug kas. Aš pasakyčiau – pamirškime tą Sąjūdį pagaliau. Jis buvo puikus! Tačiau praėjo ketvirtis amžiaus. Per mažiau nei ketvirtį amžiaus Hitleris sukūrė nacizmą. Ir tai vyko tais laikais, kai informacijos sklaida buvo ženkliai mažesnė. O mes? Nepasikeitėme nuo Sąjūdžio laikų? Manau, kad pasikeitėme. Man regis, kad Sąjūdžiui atsirasti ilgametė Sovietų valdžia sudarė šiltnamio sąlygas. Ne todėl, kad buvo prieš ką kovoti, nors bendras priešas ir suvienija, bet todėl, kad bendrumą yra lengviau išvystyti aplinkoje, kurioje yra mažesnė konkurencija. Tiesiog mažiau interesų konfliktų ir idėjinis pagrindas yra ryškesnis. Man norisi paklausti: gal būtent kapitalizmas tai pakeitė? „Man“, „Aš“, „Mano“, „Sau“ yra centriniai žodžiai… O „mūsų“ yra kažkokia keista atgyvena, kurios prasmę suvokti darosi vis sunkiau. Vis prastėjanti švietimo sistema irgi tam nepadeda.

Būtent tai ir suveikia atsiradus bet kokiam pasipriešinimui absurdui. Tarkime įmonėje didelė dalis darbuotojų yra nepatenkinti ir ketina streikuoti. Streiklaužių buvo visada, tik dabar realu, kad jie sudarys didžiąją daugumą. Nes „tie rėkaujantys vis tiek nieko nepasieks, prieš sistemą nepaeisi, o mane gal ir paaukštins jei vis tiek dirbsiu“. Tokiu atveju tie, kurie siekia reformų vardan didesnio tikslo, pavyzdžiui, didesnės lygybės, turės pasiduoti. Tai gerai matosi nekuriuose kolektyvuose, kur 35 metus savo kėdėje sėdi dievas direktorius (net pirma raidė sutampa. Sutapimas?) ir daro ką tik nori, o visas kolektyvas dreba it drebulės lapas. Ir jei atsiranda kas pasakys aštresnį žodį apie kokią nors absurdo manifestaciją, tai tą nelaimėlį nutildys net ne dievo žaibo kirtis, o kiti kolegos: „tylėk! O tai mums VISIEMS blogai bus!“ Sunku įsivaizduoti kaip gali būti VISIEMS blogai. Ar visus atleis iš darbo? Ne, nes visgi turi būti kas dirba. Visiems perpus nurėš algas? Irgi sunkiai įsivaizduojama. Be to, kai nėra nuo ko nurėžti, tai netgi nelabai įmanoma. Tačiau, mano žiniomis, net įstatymiškai streikuoti yra sudėtinga. Bet mes tai irgi priimame. „Vis tiek nieko nesigautų iš tų streikų“.

Taip ir tylime visi. Su absurdu susitaikyta, tik laimingais niekas netapo. Tie 4 buteliai alaus kas vakarą irgi padeda įveikti kažkur giliai pasąmonėje kirbančią mintį, kad visgi kažkas negerai ir kažkoks jausmas ne toks, koks turėtų būti. Ta Laimė tokia kaip Pamelos Anderson krūtys – gal iš šono ir gražiai atrodo, bet šiaip tuščiavidurė. O mes žiūrime į menkiausiai progai pasitaikius protestuojančius graikus, išgeriame dar vieną alaus išsitiesę ant sofos prieš televizorių ir pagalvojame: „debilai pietiečiai, nežino savo vietos“. Dar vieno gurkšnio pagalba pasiruošiame pasinerti į rytojaus absurdo karalystę ir einame jos laukti miego būsenoje. Vergų tauta. Bent pagal savižudybes pirma…

About the Author

voxcivis
Esu eilinis pilietis, toks pat kaip Tu, gerbiamas skaitytojau. Matyt ateina momentas gyvenime, kada atrodo, kad patyrei daug. Manau, man tas momentas atėjo (ir veikiausiai ne paskutinį kartą). Teko daug visko pamatyti - mokyklą, augimą aplinkoje, kur įvairus smurtas buvo įprastas, Lietuvos aukštąjį mokslą, darbo rinką, medicinos sistemą įvairiais rakursais, žmonių psichologiją, visuomenės gyvenimą, gabalėlį filosofijos ir dar daug visko. Tai įdomi gyvenimo kombinacija, kuri, pastebiu, kartais leidžia pamatyti šį bei tą gal kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiomis įžvalgomis norisi pasidalinti. Mano labai mėgstamas atlikėjas - Vilijus Važnevičius (amžiną jam atilsį) - sykį koncerto metu sakė: "Neįsivaizduoju roko muzikanto - ne piliečio. Gali negroti - negrok. Gali nedainuoti - nedainuok. Neskauda - nekurk." Nesu roko muzikantas (gal šiek tiek širdyje), tačiau tai netrukdo būti piliečiu. Ir žinokit skauda. O kai skauda, visgi neišeina nerašyti. Kodėl? Nes rašymas padeda labai daug ką suprasti pačiam. Gal iš to pavyks suprasti kažką ir kitiems. Ir nebūtinai taip pat, kaip suprantu aš. Gal visiškai priešingai. O tai irgi puikus rezultatas. Nes suprasti visada yra gerai. Link to ir judėkime.

Be the first to comment on "Absurdas lietuvio akimis"

Leave a comment

Your email address will not be published.




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos