Žinutės iš Anglijos

Neseniai teko vykti į komandiruotę. Veiksmas vyko nelabai dideliame miestelyje Anglijoje, kurį patys anglai vadina „shithole“. Komandiruotės mane tikrai erzina, nes jų metu nelabai turiu ką veikti vakarais. Iš to neturėjimo ką veikti, šios komandiruotės metu vakarais parašydavau trumpą komentarą Feisbuke apie savo dienos įspūdžius. Nusprendžiau, kad nenoriu jog tos žinutės iš užsienio pradingtų Feisbuko sraute, todėl jos atsidurs šiame įraše.

2015.06.15

WizzAir aktualijos: nuo šiol ir ši kompanija rašo tavo vietos numerį ant bilieto. Aišku, tai tautiečių įpročio laukti eilėje prie vartų nepanaikino.

Man nutiko viena didžiausių laimių, kokios gali nutikti skrendant PissAir… Oj, t.y. WizzAir oro linijomis – šalia manęs NIEKAS nesėdėjo! Bet visatoje turi būti balansas, taigi priešais mane sėdėjo šeima su dviem mažais vaikais. Vienas iš jų nuolat verkė, o kitas rėkdamas lakstė pirmyn ir atgal per lėktuvą. Pagalvojau, kad gerai, jog laksto. Tai bent periodiškai jo rėkimas nuo manęs nutolsta…

Skrydis, kaip jau įprasta su WizzAir, vėlavo išskristi. Turbūt jei WizzAir išskrenda laiku, tai pilotui nukrenta kairė ranka. Iš mano paskutinių 6 skrydžių Wizz

—————–

Anglija mane vėl pasitiko mandagumu. Važiuodamas autobusu, kurio maršruto nežinojau, eilinį sykį susidūriau su labai maloniais autobuso vairuotojais, kurie tau šūkteli kai tau reikia išlipti. Už manęs sėdėję neblogai „paėmę“ britai ėmė manęs klausti kur važiuoju. Pasakiau ir gavau patapšnojimą per petį „you will be ok, mate“ pasakė pagyvenęs anglas, turėdamas omeny, kad važiuoju teisingu autobusu. Manęs išklausė iš kur aš esu, su dideliu malonumu pasveikino atvykus į Angliją spausdamas dešinę. Prisistatė vardais – Bonnie ir David’as. Bet visi draugai vadina Dave’u – suprask, tu irgi taip gali. Jie greitai išlipo, o aš nuvažiavau toliau. Su užslėpta šypsena, nes jie mano per 6 valandų kelionę susiformavusią rūsčią nuotaiką pakeitė į nuotaikingą.

2015.06.16

Šiandien ėmiau bent du angliškus barus. Pirmajame pavalgiau, o antrajame gėriau tikro angliško ale’o.

Pirmajame negalėjau prisijungi wi-fi, taigi buvau priverstas pasidėti telefoną, nes su juo tiesiog nėra ką veikti. Keistas jausmas… Pasiimi vėl į rankas. Peržiūri visas programas. Viskas tvarkinga… Nu tikrai, tai visiškai bevertis daiktas sėdint Anglijos restorane, gurkšnojant alų ir laukiant maisto. Buvau priverstas daryti neįtikėtiną ir protu nesuvokiamą dalyką – užimti save aplink mane esančiais dirgikliais. Tokiais kaip kiti žmonės, gamtos apraiškos ir šiap visa aplinka. Man tai ne problema, kai esu ne vienas. Bet šį kartą buvau vienas ir telefonas man būna tarsi langas į kitus žmones. Į informaciją, kuri man įdomi. O dabar jis bevertis. Ir gerai.

Pradedu stebėti žmones. Kokia čia įvairovė jų šioje lauko kavinėje. Ir akys bei smegenys juda nesuvokiamu greičiu: kas čia per mergina, kokius ji turi pomėgius, kokia jos darbovietė, amžius, relationship status ir bla bla. Nėra. Nieko. Nors eik ir paklausk… Nėjau. Sėdėjo ne viena ir gauti į snukį Anglijoje nebūtų malonu. Bet ir šiap nebūčiau ėjęs, tiek jau to. Bet čia man labiausiai įstringa tas jausmas. Informacijos stygius. Tiksliau poreikis. Nori nenori, aš privalau gauti informacijos. Sako, kad galima įgauti priklausomybę nuo telefono, kompiuterio. Bet tai labiau priklausomybė nuo informacijos ir kai netenki lengviausio jos šaltinio, tai imi jos ieškoti visur kitur ir kitokiais būdais. Tik tiek, kad šiap aplinka negali tau jos tiek pasiūlyti kiek ta maža stačiakampė dėžutė, beprasmiškai gulinti ant stalo. Toks dabar pasaulis. O ir į miestą turbūt išlindau dėl to, kad tiesiog nebeįmanoma sėdėt prie šviečiančio ekrano. Tai esminė šiandienos mano mintis. Su ja nekovosiu, susitaikysiu, nes kova – beviltiška.

Kiti įdomūs dalykai: pirmajame bare paprašiau angliško alaus. Visgi reikia kultūrinio šoko. Žinau, kad tai turbūt bus myža…. nekoks alus žodžiu. Barmenės baisiausiai nusistebėjo… „Angliško alaus???“ Ėme googlint telefonu savo alus. Aš joms sakau, kad Carling gal angliškas? Googlina. Ne – kanadietiškas. Cher snim sakau, sueis. Nieko gero ir iš kanadietiško. Maistas irgi nelabai. Keistas britų fetišas užšaldytiems žirneliams, kurie savo skoniu neprimena nieko panašaus į žirnius.

Antrasis baras buvo tikras pub’as. Ir jei pirmajame buvo daug žmonių, tai šis – tuščias. Pabendravau su pora britų, gavau tikro angliško alaus „London pride“. Gal tik man vienam tas pavadinimas priminė visokius kitokius „pride“, bet tiek tos. Na ir taip, tikrai myža…. nu nekoks. Barmenai nebendraujantys, žmonių nėra. Ačiū dievui veikia wi-fi. Tfu, o tai būtų reikėję su savo mintimis sėdėti vėl… Neduok dieve… Bent užrašas ant sienos buvo įdomus.

Moteris mane davedė iki gėrimo, o aš net neturėjau padorumo jai padėkoti…

Angliški ale’ai.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2015.06.17

Eidamas į dar vieną išbandomą barą Anglijoje, pamačiau štai tokį vaizdą.

Fabijoniškės Anglijoje?

„FABIJONIŠKĖS AR PAN.“ pagalvojau, kad būtent tokia būtų mano mintis, jei šitą vaizdelį pamatyčiau eidamas ne į, o IŠ baro. Bet iš baro ėjau kitu keliu. Fabijoniškių neberadau. Kaip ir vis dar neradau skanaus britiško ale’o. Šiandien gėriau auksinės vištos ale’o. Šiap jau geriau žalią vištą suvalgyti, kad ir paprastą, ne auksinę. Aš žmogus nemandras.

Bare man veikė wi-fi, taigi aplinkos stebėjimui turėjau mažiau laiko. Bet aplinka ir nebuvo įdomi tol, kol paaugliams lauke nepasidarė šalta. Kai šešiolikinės panos yra apsirengusios kaip kekš… emmmm… laisvesnio elgesio merginos, tai aišku, kad šalta gali ir prie +17C būt. Ypač kai vyrukai aplink irgi šešiolikiniai. Visada juokiuosi iš tų žmonių, kurie susėdę prie vieno stalo restorane ar bare nesišneka, o yra sulindę į savo tapšnofonus. Bet čia buvo kažkoks kitas lygis. Jie šnekasi būdami sulindę į savo tapšnofonus.

Barmenas labai pergyveno, kad tai ką man duoda man nėra skanu. Pagarba už tai, gaila neturėjau grynų, tai pagarbą išreiškiau nuoširdžiu ačiū. Nežinau ar Anglijoje to gana, bet nenustebčiau, jei to ir pakaktų. O gertas ale’as vėl buvo myža… nu nekoks.

Valgiau česnakinę duoną su sūriu. Labai gailiuosi, kad nenufotkinau. Tos duonos. Ir barmeno reakcijos į mano reakciją kai jis atnešė tą „patiekalą“ man. Aš jam paaiškinau, kad tai nieko panašaus į mano šalies duoną su sūriu, todėl mano antakiai ir pakilo iki pakaušio. Tai į tris dalis perpjautas mažas prancūziškas batonas ir apkeptas su česnaku, žolelėmis ir sūriu. Atvirai tariant – tai buvo skaniausia ką valgiau Anglijoje per visą kelionę. Ir netgi gal skaniau už lietuvišką variantą. Kas Anglijai išvis nebūdinga.

Nuo mano viešbučio mane jau vemt verčia. Grįžtu ir pabūnu simboliškai prieš eidamas kur nors. Atrodo, kad gali išsivystyti klaustrofobija. Ar bent jau neapykanta viešbučiams be žvaigždučių, kurie, jei turėtų bent 3 aukštais mažiau, drąsiai būtų pavadinti „Motel“.

2015.06.18

Spėkite kurį iš šitų ale’ų šiandien aš gėriau? Ne, ne Bombardier. Tą gėriau užpraeitą kartą būdamas Anglijoje. Gėriau gi aš Directors. Juk vis tiek kada nors būsiu direktorius. Jei ne kokios firmos, tai bent laisvo oro. Kai būsiu pensijoje. Jei jos sulauksiu, nes iki tada pensijinis amžius gali būti 128 metai, o pensija mokama rubliais. O gal jenomis? Ar Directors ale’as vertas savo vardo? Taip, jei esi sąvartyno direktorius. Nes alus tai myža… nu nekoks. Užtat maistas šį kartą man įtiko. Buvo skanu ir tiek daug, kad iš viešbučio vending machine iškaulijau buteliuką koka kolos, kad nuburbulintų viską žemyn. Turiu savo skraidymo marškinius, kuriuos vilkiu iš esmės tik skrydžiams, nes jie patogūs tam. Įdomu ar dar tilpsiu į juos? Pagalvosiu apie tai valgydamas savo cherry pie. Dar puse liko, o išvažiuoti reikia jau rytoj...

Mokymai buvo ypatingo neįdomumo. Dar niekada nebuvau su tokiais nuobodžiais žmonėmis. O ir dėstytojas yra mano pats nemėgiamiausias. Bet viską topina danas. Danai šiap man patinka iš esmės, tik mėgsta daug šnekėti ir girtis. Bet šitas neleidžia nieko nuveikti. Griebia viską iš rankų tiesiog, plešia ir aiškina – padarysiu aš, tau neišėjo per pirmas 1,26 sekundės. Nu ir plėšk, durniau tu, – galvoju ir demonstratyviai nueinu atsisėst ir įsijungti Feisbuką, kuriame šiandien, kaip niekad anksčiau, turėjau daug veiklos. Nesuprato jis šitos mano visiškai nesubtilios užuominos, nors ant galvos plaukai jau ir slenka. Gi tai turėtų būti protingumo ženklas. Nebent kažkas nupešiojo už tokį elgesį. Bet viską topino jo pasiūlymas vakare eiti išgerti alaus. Kitaip tariant, paklausyti koks jis yra kietas. „Man šiandien bloga“. Toks buvo mano pasiteisinimas. Blogiausia, kad tai nebuvo melas.

O šiap turiu puse likusios serialo serijos, puse cherry pie ir puse knygos skaitymui. Kažkoks nepilnavertiškas mano gyvenimas Anglijoje.

2015.06.19

Paskutinė diena Anglijoje ir tenka laukti lėktuvo. Nuobodu. Mokymai truko keturias dienas, bet buvo galima apsisukti per dvi. Ypač tai aktualu dėl to, kad paskutines dvi dienas viešbutyje buvo labai karšta ir tvanku. Bet nieko, rūpestinga viešbučio komanda man pasiūlė sprendimus: laikys užtrauktas užuolaidas ir uždarytus langus dieną, šviesas išjunginės ir imsis visų kitų „simple things“ dalykų. Man vis tiek simple atrodytų turėti AC. Na bet čia gal aš iš išsivysčiusios šalies, o ne kokios tai Anglijos…

Simple pasiūlymai viešbučio lankytojams.

O šiap šiandien pagalvojau, kad tą britišką ale‘ą gėriau tik aš ir visi mano matyti britai gėrė Fosters ar Carling. Reikėjo pasekti jų pavyzdžiu, bet gi kultūrinio šoko norėjosi. Bet, matyt, yra kas geria tą jų tikrąjį alų, nes beveik ant kiekvieno kampo yra tualetas. Nes neįtikėtina atrodo, bet kur bepasisuksi – Tolet, tolet. Vat vienas pavyzdys nuotraukoje.

Aišku, skrisdamas namo aš nevengsiu keikti WizzAir. Skrendant į priekį tai dar būna nieko, bet atgal, po visos dienos visokio blaškymosi pirmyn-atgal… Tai kančia. Man patinka skrendant nueiti į tualetą. Įeini ir pagalvoji, kad būtų neblogai čia pasėdėti kokias porą valandų, nes WizzAir lėktuvo tualete yra daugiau vietos kojoms nei sėdint savo vietoje. Bet pagalvojus geriau, tai reikia atsiklaupti prieš WizzAir ir Ryanair ir sakyti „ačiū, ačiū, ačiū“. Nes be šių kompanijų didelė dalis lietuvių niekada nebūtų patyrę ką tai reiškia prisigerti lėktuve. O paskiau prisigerti Berlyne kokiam ar panašioje vietoje. Ir tada dar prisigerti lėktuve grįžtant namo. Daug lietuvių negalėtų vos ne kas antrą savaitgalį skristi namo iš Norvegijos aplankyti Lietuvoje kapanotis paliktų artimųjų. Kad ir kur ten bebūtų prisigerta, tai vis tiek platina akiratį ir mažina provincialumą. Todėl su WizzAir ir Ryanair aš elgiuosi kaip su Dievu – žemai jam lenkiu galvą ir vos įžengęs į lėktuvą persižegnoju.

About the Author

voxcivis
Esu eilinis pilietis, toks pat kaip Tu, gerbiamas skaitytojau. Matyt ateina momentas gyvenime, kada atrodo, kad patyrei daug. Manau, man tas momentas atėjo (ir veikiausiai ne paskutinį kartą). Teko daug visko pamatyti - mokyklą, augimą aplinkoje, kur įvairus smurtas buvo įprastas, Lietuvos aukštąjį mokslą, darbo rinką, medicinos sistemą įvairiais rakursais, žmonių psichologiją, visuomenės gyvenimą, gabalėlį filosofijos ir dar daug visko. Tai įdomi gyvenimo kombinacija, kuri, pastebiu, kartais leidžia pamatyti šį bei tą gal kiek kitaip, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Tokiomis įžvalgomis norisi pasidalinti. Mano labai mėgstamas atlikėjas - Vilijus Važnevičius (amžiną jam atilsį) - sykį koncerto metu sakė: "Neįsivaizduoju roko muzikanto - ne piliečio. Gali negroti - negrok. Gali nedainuoti - nedainuok. Neskauda - nekurk." Nesu roko muzikantas (gal šiek tiek širdyje), tačiau tai netrukdo būti piliečiu. Ir žinokit skauda. O kai skauda, visgi neišeina nerašyti. Kodėl? Nes rašymas padeda labai daug ką suprasti pačiam. Gal iš to pavyks suprasti kažką ir kitiems. Ir nebūtinai taip pat, kaip suprantu aš. Gal visiškai priešingai. O tai irgi puikus rezultatas. Nes suprasti visada yra gerai. Link to ir judėkime.

Be the first to comment on "Žinutės iš Anglijos"

Leave a comment

Your email address will not be published.




Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos