Vakar teko garbės sudalyvauti Lietuvos liberalaus jaunimo surengtoje diskusijoje apie propagandą. Buvo labai įdomu pasiklausyti žymių Lietuvoje žmonių minčių apie propagandos esmę, būdus ir kovą su ja. Ketinu sau pasirašyti įžvalgas, kurios liko po šios diskusijos. O jei jau parašysiu, tai ir pasidalinsiu.
Nustebino Mark Adam Harold pasisakymas, kad jei žmogus siūlo naikinti demokratiją, tai jis turėtų būti už žodžio laisvės ribų. Siūlantys naikinti komunizmą ir nacizmą buvo irgi už žodžio laisvės ribų. Bet tie tai geri, o siūlantys naikinti demokratiją – blogi..? Skatinimas riboti žodžio laisvę yra pats geriausias būdas naikinti demokratiją.
Labai patiko Kęstučio Girniaus išsakytos mintys, kad Rusijos propaganda realiai neveikia ir į ją reikėtų tiesiog kreipti mažiau dėmesio. Mūsų pagrindiniai ir mažiau pagrindiniai portalai pasiima ir aprašo kaip kokį skandalą kokią tai Putino numestą frazę, kuri teigia, kad Baltijos šalys yra kokie tai fašistai ar dar kokie nors baisybės. Tai yra nieko daugiau kaip tik Rusijos propagandos retransliavimas didesniu mastu, bandant tai pateikti kaip sensaciją ir generuoti click‘us. Paprastai tokios frazės vargu ar yra orientuotos klausytojui Lietuvoje, Latvijoje ar bet kur kitur. Tos frazės yra orientuotos į Rusijos auditoriją, skirtos formuoti jų, o ne mūsų nuomonę. Tačiau dalelė Rusijos auditorijos yra ir pas mus ir tokios propagandos retransliavimas didžiausias auditorijas turinčiuose puslapiuose yra labai pilietiškai nesąmoningas. R.Juknevičienė sakė, kad reikia propagandą identifikuoti. Gal ir taip, bet identifikuojant reikėtų nepakartoti konkrečių jos žodžių. Propagandą geriau suvokti kaip reiškinį. O dar geriau, jei žmonės išmoktų mąstyti blaiviai nepriklausomai nuo geopolitinės situacijos ir ją sekančios propagandos mastų.
Labai patiko, kad Maksimas Reznikovas išsitraukė Vyčio simbolį kaip tautos vienijimo simbolikos pavyzdį. Tai man priminė mano (o gal ir ne tik mano) idėją, kad Lukiškių aikštėje turėtų stovėti būtent Vytis. Didinga, detaliai sukurta skulptūra. Į tai žiūriu per emocijų prizmę. Man tokia Vyčio skulptūra sukeltų labai patriotines emocijas. Kur kas didesnes nei kažkurį ten konkursą laimėjusi “Laisvės paukštės” skulptūra ar, neduok dieve, zuikis puikis.
Apie kažkurio iš dalyvių stebėjimąsi, kad rusai tokie imlūs televizinei propagandai ir asmens kultui norisi replikuoti, kad jie realiai niekada nebuvo laisvi. Galbūt jie nesuvokia, kad gali būti kitaip. Jie nežino, kas tai yra tikra demokratija ir nenori žinoti. Tai per sudėtinga tam nepasiruošusiai visuomenei.
J.Šireika, oponuodamas K.Girniui, išreiškė mintį, kad Ukrainoje nepasitenkinimas valdžia yra Rusijos propagandos pasekmė. Kažin ar čia yra daug ryšio su propaganda. Tiesiog 25 metai korupcijos ir neefektyvumo susimaišė su žaibišku valdžios nuvertimu ir įžiebė žmonėse viltį, kad viskas dabar pasikeis labai greitai. Tai vilčiai lemta žlugti, nes rimtesniems pokyčiams reikės ilgo periodo. Sekantys rinkimai – lemiami visai Ukrainos ateičiai.
Tačiau pritariu jo minčiai, kad Rusijos propaganda nukreipta labiau ne į Putino kulto propagavimą, bet į padėties destabilizavimą, vietinių valdžių kompromitavimą ir nesantaikos kurstymą tarp tautinių grupių. Pastarąjį metodą mes ir patys esame puikiai įvaldę ir Rusijos pagalbos čia, deja, nereikia. Daug buvo šnekėta kaip tokį situacijos destabilizavimą sustabdyti, minėtas ir rusiškų kanalų draudimas ir jaunų žmonių švietimas, pagirti Cgates už nuopelnus šitoje srityje, siūlyta net juos premijuoti. Jei pradėsime komercinių transliuotojų premijavimą už kažkurios žiniasklaidos netransliavimą, tai jie labai greitai atras kas yra priešai ir stums kaip blogį vien tam, kad galėtų neberodyti ir gauti premijas. Pinigų mokėjimas už kažkokios informacijos nerodymą kelią kur kas didesnę grėsmę nei Rusijos propaganda.
Bet labiausiai man susidaręs įspūdis yra toks, kad dalyviai Lietuvą traktuoja kaip kampe susigūžusį spardomą vaiką, kuris visiems rėkia, kad jį mušą, bando suorganizuoti, kad mušančius vaikus išmestų iš mokyklos, bet pats toliau guli susigūžęs kampelyje ir bliauna, kad visi blogi ir jį skriaudžia. Dauguma tokiam vaikui pasakytų „atsistok, išsitiesk ir pasipriešink“. Taip yra ir su propaganda. Mes vis svarstome – drausti, bausti, keisti. Bet nesvarstome daryti, sukurti ir pan. Kažkas iš klausytojų replikavo apie Rusijos naudojamą 25 kadrą kaip neurolingvistinį programavimą. R.Juknevičienė sakė, kad Kremliuje yra labai geras propagandos centriukas. Aš keliu klausimą: o kodėl mes neturime to 25 kadro? Kodėl tokio centriuko nėra pas mus? Nes mes – tas kamputyje susigūžęs vaikas.
Dar buvo kalbėta, kad pietryčių Lietuvos gyventojai žiūri Rusiškas televizijas, nes lenkiškų gerų nėra. Šnekant apie televizijas, norėčiau pradėti nuo išskyrimo dviejų rūšių rusiškų televizijų žiūrovų:
1) žiūri rusišką televiziją dėl jos turinio.
2) žiūri rusišką televiziją dėl suprantamos kalbos.
Pirmuoju atveju tai yra žmonės, kurie jau vargu ar besugrįš „pas mus“. Su jais reikia diskutuoti ir ištiesti jiems ranką. Nežinia ar jie ją paims ar ne, bet nusisukti nuo jų negalima. Jie – Lietuvos piliečiai. Kuo labiau nusisukame – tuo labiau jie pažaliuoja. Artėja prie žaliųjų žmogeliukų ar bent jau jų laukiančiųjų.
Antroji kategorija – tai dirva mūsų įdirbiui. Jie žiūri filmus, laidas ir nebūtinai politines. Galbūt jie jaučia nostalgiją sovietmečiui, senam rusiškam kinui ar dar kam nors. Nostalgija yra labai stiprus jausmas, nes jis sunkiai paneigiamas logiškais argumentais. Tai sentimentalu ir emocionalu, o kur emocijos – ten logikos mažai. Ir labai gerai sakė M.Reznikovas, kad reikia dirbti su tuo, kas jau yra žmonių galvose. Reikia dirbti su ta nostalgija savo naudai. Tarkim dabar rusų televizija parodo kokį sovietinį filmą, kuris, nors ir yra sovietinis, bet neturi politinės saturacijos. Ir po to – prorusiškos žinios. Sovietinis filmas savaime nėra taip blogai. Bet prorusiškos žinios – nieko gero. Bet išjunk tą kanalą išvis – nei filmo nei žinių. Tik neapykanta tiems, kurie išjungė. Ir kodėl išjungė? Gal dėl to, kad tiesą sakė apie tokią fašistinę valdžią? O ką dabar žiūrėt? Rusiškai jau niekas neberodo.
Tik naivuoliai gali tikėtis, kad tas rusakalbis diedukas, Lietuvos pilietis beje, ims ir konvertuosis į lietuvizmą. Taip nebebus iki jo mirties. Bet jis vis tiek – Lietuvos pilietis. Su lygiai tokiomis pat teisėmis kaip aš ar tu, Skaitytojau. Taip pat naivu yra manyti, kad tie diedukai neturi jokios įtakos, kad jie išmirs ir bus tada ramu. Aš net nekalbėsiu apie koncepciją „laukime, kol mums nepritarianti populiacijos dalis išmirs“. Tai šiaip savaime klaidinga. Bet tie diedukai yra svarbūs sukuriant įspūdį, kai reikia minios nepatenkintų ir Putino belaukiančiųjų. Bet ne tik tai. Man asmeniškai labai daug moralinio kompaso nuorodų davė mano močiutė. Tie diedukai irgi turi anūkus. Ir man būnant 19 metų man į galvą galėjai įpūsti bet ką. Ką man tėvai šnekėjo, tuo ir tikėjau. Gerai, kad tėvai nebuvo buki ir nepiršo man jokių teorijų. Mokė tolerancijos ir supratingumo. Bet šitie rusiškos televizijos žiūrovai savo vaikus ir anūkus gali mokyti visai ko kito. Rusakalbiai jų vaikai ir anūkai – irgi Lietuvos piliečiai. Ar mes norime tokio žaliųjų žmogeliukų fabriko mūsų šalies viduje?
Kokios išeitys? Jei jau draudžiame rusiškas televizijas, tai turime ir privalome savo piliečiams pasiūlyti alternatyvą. Štai mes visi – mokesčių mokėtojai Lietuvos piliečiai – gauname LRT televiziją. Bet mes – mokesčių mokėtojai – nesame vien lietuviai. Pagal 2011 metų duomenis, Lietuvoje 13,6% gyventojų sudaro lenkai (priimkime kaip faktą paskaitoje sakytą mintį, kad jie irgi žiūri rusišką televiziją), rusai ir baltarusiai. Tai jei mes, 86% mokesčių mokėtojų, gauname valstybinę televiziją ir radiją, tai gal ir jiems reikėtų skirti vieną kanalą? Kaip atsvarą Rusijos kanalams. Štai įdėkime politiškai neutralų sovietinį filmą ir po to lietuviškas žinias, o ne prorusiškas. Lietuvišką filmą, kuris įgarsintas rusiškai? Kodėl gi ne? Ir galų gale, jei rusai gali kas 25 kadrą rodyti, kad Olandijos gėlės yra užterštos, tai kodėl mes negalime turėti tokį kadrą su tekstu: „Mąstyk kritiškai“ ar pan.? Nešneku apie tai rimtai, bet tai pavyzdys, kad mes sėdime susigūžę ir laukiame kol mus apsaugos visi kiti, o Rusija, tuo tarpu, dirba.
O šiaip tai labai puiku, kad yra tokių organizacijų, kurios sugeba prikviesti rimtus žmones pašnekėti rimtai apie rimtas problemas. Labai sveikinu tokių diskusijų organizavimą ir tikiuosi, kad tai ne paskutinis toks atvejis. Sėkmės.
